Iš pradžių atsiskleidžia vanilė, žinoma, bet tai netikėta vanilė — subtili, ore tarsi pakibusi, su švelnia, medumi ir pudra dvelkiančios mimozos nata. Po to pasirodo gurmaniška, bet neapsunkinanti vanilė – vaisiška, bet ne kepinių, balansuoja tarp „tikrų“ vanilinių ledų ir saldžių pažadų, aidinčių tarsi ilgi, vangūs bučiniai. Tai neabejotinas aromato pėdsakas, sukurtas kaip viliojantis signalas, žadinantis troškimą ir pabrėžiantis kiekvieną, kuris jį dėvi. Nesvarbu, ar tavo asmenybė subtili, ar priešingai – intensyvi, šie kvepalai skirti tiems, kurie nebenori likti nepastebėti.

„Dieną aš juos nešioju kaip savo parašą: žinai, kad aš čia, mano kvepalai mane atpažįsta. Naktį jie apgaubia mane saldžiais pažadais. Jie pripildo erdvę, slysta į kiekvieną minties kampelį – ir kiti pajunta tuštumą, kai aš išeinu.“ Ir jei manęs nebėra, o mano nebuvimas dar netapo slogus, tai reiškia, kad kažką palikau – šaliką, švarką, mažą dalelę savęs.“